Edvinas Krungolcas: „Vanduo turėtų būti draugas, o ne pavojaus šaltinis“
Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Lietuvos olimpiečių asociacija (LOA) šiemet įgyvendino svarbų projektą „Saugus vanduo“, kurio pagrindinis iniciatorius ir koordinatorius – garsus penkiakovininkas, Pekino olimpinių žaidynių vicečempionas, pasaulio ir Europos čempionatų visų trijų spalvų medalių laimėtojas Edvinas Krungolcas.
Tai jau antras panašus LOA vykdytas projektas. Dar 2018-aisiais Lietuvos olimpiečių asociacija, gavusi Tarptautinės olimpiniečių asociacijos paramą – 5 tūkst. JAV dolerių – įgyvendino projektą „Pagyvenusių amžiaus žmonių mokymas plaukti“. Tuo projektu daugiausia rūpinosi LOA viceprezidentė, Miuncheno olimpietė Birutė Statkevičienė, padėjo ir LOA sporto renginių vadybininkas E.Krungolcas.
„Kadangi jaunystėje buvau plaukikas, visą laiką arti vandens, projektas „Saugus vanduo“ mane pastūmėjo rūpintis, kaip pagerinti liūdną Lietuvos skęstančiųjų bei nuskendusiųjų žmonių statistiką, nes Europos Sąjungoje, ko gero, esame vis dar pabaigoje. Tą idėją kruopščiai rutuliojau ir ėmiausi darbo, nes projektas Lietuvos žmonėms labai reikalingas. Projektų mokyti vaikus ir suaugusius plaukti yra jau nemažai, o švietėjiškojo projekto, kaip reikia elgtis vandenyje ir šalia jo, nėra.
Šįkart saugaus elgesio vandenyje ir prie jo mokėme tik vaikus. Užsiėmimai buvo dviejų dalių: teorinės, kai rodėme skaidres ir buvo klausomasi lektoriaus paskaitų, bei praktinės baseine ar atviruose vandens telkiniuose.
Kažkiek iš ritmo mus išmušė karantinas kovo mėnesį, nes nemažai renginių buvome susiplanavę baseinuose, kur vaikus mokėme, kaip gelbėti skęstančius žmones ir jiems suteikti pirmąją pagalbą.
Praktines pratybas pavyko sėkmingai surengti Širvintose, netoli jų esančioje kaimo turizmo sodyboje „Antanynė“, Ukmergėje ir Šventojoje prie jūros. Tie mokymai buvo visaverčiai“, – pasakojo projekto „Saugus vanduo“ koordinatorius E. Krungolcas.
Kas paskatino jus imtis šios iniciatyvos, gal vaikystėje buvote susidūręs su saugumo vandenyje problema?
Dar būdamas kokių penkerių metų ir nemokėdamas plaukti, buvau patekęs į dvi keblias situacijas: vieną sykį skendau Neries paplūdimyje vaikams padarytame užutekėlyje, vadinamajame varlinuke, kuris man buvo per gilus, o kitą – įkritau į eketę.
Baimės buvo užtektinai. Įgyvendinant projektą ir važinėjant po Lietuvą, vaikams ir paaugliams dažnai tuos pavyzdžius pateikdavau.
Per susitikimus jaunimui akcentuodavau, kad saugus vanduo iš tikrųjų yra rimtas dalykas ir džiaugiuosi, kad man viskas baigėsi sėkmingai: pirmą kartą skęsdamas, kažkaip pats išsikapanojau, o iš eketės ištraukė netoliese žvejojęs vyras. Plaukti išmokau vėliau, lankydamas pirmą klasę.
Pasakodamas savo skendimo istoriją mačiau, kaip įvairaus amžiaus vaikai gaudavo lengvą sukrėtimą ir tai prikaustydavo jų dėmesį. Sulaukdavau daug klausimų.
Kada startavo projektas „Saugus vanduo“, kiek planavote renginių ir ar juos visus pavyko surengti?
Tai buvo poros metų projektas. Jis turėjo startuoti pernai, tačiau užsitęsė paraiškų vertinamas ir pinigų dalybos, todėl viskas nusikėlė į šiuos metus.
Planavome 9 renginius, kuriuose turėjo apsilankyti 300 vaikų, ir viską pavyko sėkmingai įgyvendinti.
Renginiuose dalyvavo ir suaugusieji – pedagogai, mokytojai, treneriai, kurie prižiūri vaikus.
Projektas startavo vasario 13-ąją: Širvintų „Atžalyno“ progimnazijoje susitikome su dviem šeštokų klasėmis. Vyko teorinė paskaita ir praktinės pratybos Sporto centro baseine.
Teorinės paskaitos metu vaikams buvo pateiktos interaktyvios užduotys. Jie entuziastingai dalyvavo diskusijose, dalinosi savo patirtimi.
Projekto lektorius, Širvintų plaukimo treneris Gintautas Igliukas supažindino paauglius su ES skendimų statistika ir kaip toje statistikoje atrodo Lietuva, nagrinėjo saugaus elgesio prie vandens ir jame taisykles, teikė rekomendacijas.
Aš pasidalijau savo patirtimi ir įžvalgomis apie tai, kad negalima pro pirštus žiūrėti į saugumą prie vandens ir vandenyje. Vanduo turėtų būti draugas, o ne pavojaus šaltinis.
Baseine mokinimas buvo pademonstruota dirbtinio kvėpavimo procedūra, skęstančiojo gelbėjimo būdai, jo transportavimas vandenyje.
Baseine treneriui talkino jo auklėtiniai, kurie parodė praktinius pratimus – kaip plūduriuoti ant vandens paviršiaus, kontroliuoti kvėpavimą, šauktis pagalbos ir gelbėti bei transportuoti skenduolį.
Gintautas Igliukas mokiniams pabrėžė, kad, pamačius skęstantį žmogų, pirmiausiai reikia atkreipti suaugusiųjų žmonių dėmesį ir kviesti pagalbą telefonu 112.
Niekada negalima pačiam vaikui imtis gelbėti skęstančiojo. Plaukimo ir gelbėjimo įgūdžių trūkumas gali virsti dviguba nelaime.
Kokius miestus, miestelius ir mokyklas dar aplankėte, kokio amžiaus vaikai būdavo supažindinami, kaip elgtis vandenyje ir ar projektas susilaukė didelio atgarsio?
Projektas susilaukė tikrai didelio dėmesio. Antrasis renginys vyko kovo 9-ąją, viešėjome Ukmergės „Šilo“ progimnazijoje.
Projektu labai domėjosi ir progimnazijos vadovai – direktorius Darius Kaplūnas bei jo pavaduotoja ugdymui Rita Gelūnienė.
Mokyklos aktų salėje vykusioje paskaitoje dalyvavo 56 vienuolikos-dvylikos metų berniukai ir mergaitės.
Jaunieji ukmergiškiai klausinėjo ne tik apie jiems rūpimus saugaus elgesio vandenyje klausimus, bet ir diskutavo, ką jie patys galėtų padaryti, jog skendimų statistika Lietuvoje būtų ne tokia grėsminga.
Mokyklos baseine lektorius Gintautas Igliukas vaikams parodė pagrindinius gelbėjimo ir gelbėjimosi būdus bei dirbtinio širdies masažo bei gaivinimo pagrindus.
Po antrojo renginio, paskelbus karantiną dėl koronaviruso pandemijos, viskas apmirė ir mūsų kelionės susistabdė.
Labai bijojau, kad po karantino, atėjus laisvesniems laikams, bet esant kažkokiems suvaržymams, mokyklos, galbūt, nelabai norės tokių renginių, bandys saugotis.
Tačiau mano nuogąstavimai visiškai nepasitvirtino, projektas „Saugus vanduo“ juos domino ir mus visur geranoriškai priimdavo.
Po karantino mūsų dėmesys nukrypo į vasarą rengiamas vaikų stovyklas. Projektas persikėlė prie jūros.
Šventosios poilsio namuose dvi dienas bendravome su Širvintų sporto centro stovyklos „Drauge su vasara“ merginomis ir vaikinais nuo 10 iki 17 metų amžiaus.
Per susitikimus rodėme skaidres, filmukus, tačiau neradome tinkamos patalpos, todėl išeitį suradome ir vakare teorinę dalį rodėme ant pastato sienos. Kitą dieną vyko praktinė dalis prie jūros.
Su Širvintų rajono 10-16 metų jaunimu susitikome ir Nečionių kaime, „Antanynės“ kaimo turizmo sodyboje, kur susirinko 24 klausytojai.
Apsilankėme ir Kėdainių „Ryto“ progimnazijoje, susitikome su lopšelio-darželio „Žilvitis“ dviejų paruošiamųjų grupių vaikais bei jų auklėtojomis. Renginyje dalyvavo 50 būsimųjų pirmokų.
Lietuvos olimpiečių asociacijos organizatoriai sulaukė daugybės padėkų ne tik iš vaikų bei jų auklėtojų, bet ir iš darželio personalo bei direktorės. Kelios valandos greitai pralėkė ir paliko vaikams didžiulį įspūdį.
Pabuvojome Kaišiadorių Algirdo Brazausko gimnazijoje ir susitikome su dviejų vienuoliktų klasių gimnazistais.
Pristatant projektą, įžanga šiek tiek užtruko, nes gimnazistai man, olimpiečiui, pažėrė gausybę klausimų.
Spalio 21-ąją mūsų renginys buvo paskutinis, tą dieną aplankėme Širvintų pradinės mokyklos trečiokus.
Mūsų renginiuose dalyvaudavo darželinukai, ikimokyklinukai, vienuoliktokai, dvyliktokai.
Projektu ypač džiaugiamės. Kai renginys vyko vienoje klasių, iš kitos netgi sulaukėme priekaištų, o kodėl ne pas juos, koks čia gali būti išskirtinumas.
Tą klasę užrašėme į eilę ir pažadėjome, kad, jeigu tik kitąmet gausime finansavimą iš Sporto rėmimo fondo, tai būtinai atvažiuosime ir pas juos.
Kiekvienam projekte dalyvavusiam moksleiviui įteikėme projekto marškinėliais, kurie jiems turėtų priminti, kad vanduo yra draugas, o su juo reikia draugauti atsakingai.
Kokių klausimų dažniausiai sulaukdavote, kas labiausiai domino jaunimą?
Įvairiausių. Tie klausimai virsdavo Įdomiomis diskusijomis. Vienas tokių pavyzdžių: tarkime, su keturkoju draugu einate pasivaikščioti prie ežero ir staiga pamatote skęstantį žmogų. Ką reikėtų daryti? Ir tada pasipildavo įvairiausių atsakymų. Girdėdavome, kad reikia mesti gelbėjimo ratą. Bet iš kur jį gauti, su savimi jo gi nesinešioji.
Arba kokią suteikti pirmąją pagalbą žmogui, jį be sąmonės ištraukus iš vandens? Sulaukdavome ir linksmų spontaniškų atsakymų, ir gudrių su išvedžiojimais. Vaikai aktyviai dalyvaudavo diskusijose.
Aplankėte devynias vietoves, kuris susitikimas labiausiai įsiminė?
Visi susitikimai buvo įdomūs, sulaukėme daug pagyrų. Savimeilę paglostė renginys Ukmergės „Šilo“ progimnazijoje, kuriame dalyvavo jos vadovai.
Labai patiko žingeidūs ir smalsūs Kėdainių „Ryto“ progimnazijos ketvirtokai, kurie buvo pasirengę, padarę atitinkamus namų darbus ir domėjosi ne tik projektu „Saugus vanduo“, bet ir olimpine tematika, man pateikė daug įdomių klausimų. Su jais buvo ypač lengva bendrauti.
Kokių sulaukėte naudingų pastabų, ką kitąmet norėtumėte keisti?
Pasitarus su mūsų lektoriumi Gintautu Igliuku, kitąmet šį patį projektą norėtume įgyvendinti kažkiek patobulintą, kokybiškiau, interaktyviau ir įdomiau.
Norėtųsi įsigyti gaivinimo manekeną, skirtą individualiam ar grupiniam pirmosios pagalbos suteikimo technikos mokymui, kad vaikai pabandytų praktiškai gaivinti iš vandens ištrauktą žmogų.
Kokių žinių ir patirties vaikai įgijo, jie tikrai papasakos savo šeimai ir draugams.
Galvojame pasitelkti ir pirmosios pagalbos lektorių. Projektas turėtų būti brangesnis, bet bandysime jį rašyti.
Labai norėtume kažką panašaus daryti ir su suaugusiais, kurių skendimo pagrindinė priežastis Lietuvoje – alkoholis.
Dažnai prie vandens jie ateina, jau panaudoję alkoholio arba juo svaiginasi prie telkinių. Vaikams akcentavome, kad jie nebijotų ir drausmintų savo tėvelius ar nepažįstamus žmones.
Dar nemažai suaugusiųjų, kurie vartoja alkoholį, netgi nemoka plaukti, jau nekalbant apie tai, kaip juos gaivinti ištraukus.
Projektas bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Švietimo mainų paramos fondas ir Centrinė projektų valdymo agentūra.
